Pagonybė Lietuvoje. Moteriškosios dievybės. Ketvirtasis ledimas

Ši knyga skirta lietuvių pagoniškosios pasaulėžiūros ištakoms ir jos raidai ankstyvuoju indoeuropietiškuoju laikotarpiu. Seniausi lietuvių religiniai vaizdiniai formavosi maisto rankiojimo bei medžioklės, vėliau – kaplinės žemdirbystės ūkio ir matriarchato sąlygomis, kai pagrindinė gamintoja, kultūros elementų kūrėja, apeigų atlikėja buvo moteris. Tuo metu klostėsi ir plėtojosi moterų deivių panteonas, kuriame svarbiausia buvo Didžioji Motina gimdytoja ir žemės deivė Žemyna. Visos deivės turėjo savo veiklos sritis. Jų žinioje buvo dangus, žemė, vanduo, ugnis, atmosfera. Vienos iš jų rūpinosi žmonijos, gyvūnijos, augmenijos gimimu, egzistavimu, mirtimi, kitų deivių veiklos sritis buvo per nuolatinę gimimų ir mirimų kaitą palaikyti vaisingumą, Visatos gyvybės tęstinumą. Deives siejo vienas tikslas – saugoti ir išlaikyti Visatos amžinumą, kad gyvasis pasaulis niekuomet nesibaigtų.